„Stebuklingumo patirtys Marijos žemėje“

Taikomojo meno simpoziumas

Taikomojo meno simpoziumą „Stebuklingumo patirtys Marijos žemėje“ pristatanti keramikos, tekstilės, juvelyrikos ir taikomosios grafikos kūrinių kolekcija, bei jos eksponavimas parodose VEPoje (Vepriuose) ir Balta balta studijoje-galerijoje (Vilniuje) vainikuoja 14-kos menininkų kūrybinę veiklą. 2023 m. Liepos mėn. menininkai buvo sukviesti kurti autentiškus, vietos kontekstą ir LDK laikotarpį atspindinčius, taikomojo meno objektus, permąstant ir interpretuojant tuomet Lietuvoje susiformavusią ir iki šiol gyvą stebuklinių atvaizdų garbinimo tradiciją.

Organizatorius:  VŠĮ „Balta balta“

Kuratorė: VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros doc. Laura Pavilonytė-Ežerskienė

Partneriai: Vilniaus dailės akademija, VŠĮ „Veprių akademija“, VšĮ “OirA Artless“, Milda Simanavičiūtė,

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Gyvendami kartu simpoziumo dalyviai ne tik dalinosi bendra kūrybine erdve, bet ir įžvalgomis, ką kiekvienam reiškia prisiliesti prie šios temos, kuri, anot tekstilininkės Rasos Leonavičiūtės, kuo giliau tyrinėjama, tuo labiau „ėmė atrodyti neišsemiama“. Vieni iš dalyvių įkvėpimo sėmėsi čia pat esančioje Veprių miestelio aplinkoje, kiti jau atvažiavo su mintimis, užgimusiomis seminarų ar ekskursijų metu, pasitelkiant menotyrininkės dr. Tojanos Račiūnaitės, filosofo dr. Ervino Koršunovo ir kitų lektorių įžvalgas. Pagal pasirinktus šaltinius ir įkvėpimo motyvus kūrybinius rezultatus galima būtų suskirstyti į keletą grupių, taip apibendrinant visų menininkų kūrybinį procesą, kūrinių idėjas ir išraiškos formas.

PASLAPTYS IR ŽENKLAI

Labiausiai ikonografiniais šventųjų atvaizdais remiasi grafikė Dovilė Sabaliauskienė, keramikai Jurgita Radžiūnaitė ir Algimantas Sabaliauskas, o taip pat savitai stebukliniai paveikslai persmelkia ir Rasos Leonavičiūtės kurtus audeklus. Dovilė atvirukų cikle „ORA PRO NOBIS“ penkiems Švč. Mergelės Marijos litanijos kreipiniams skyrė po gėlę iš stebuklinio Švč. Rožinio karalienės paveikslo aptaisų. Autorės įsitikinimu, įsižiūrėjus į Veprių bažnyčios dekoro simbolius, atsiskleidžia jų grožis ir svarba: „paveikslo aptaisų gėlės žėri, bet yra sunkiai įžiūrimos – nelyginant kvapas, likęs po Jos ėmimo į dangų“. Jurgitos lipdiniai – dubuo/paveikslas ir širdys, kurių viduje galima uždegti žvakelę, interpretuoja Marijos su kūdikiu reljefą, XVI a. Vilniuje rasto koklio motyvą. Anot autorės, stebuklingųjų paveikslų svarba ir aktualumas išlieka šimtmečius, jie nuolatos tobulinami, puošiant įmantriais brangiųjų metalų aptaisais ir rėmais, vainikuojami karūnomis. Taigi nenuostabu, jog Marijos atvaizdas atsiranda ir koklinių krosnių puošyboje. Taikomajame mene, mus supančioje aplinkoje, dažnai atsispindi laikmečio svarbiausios temos. Jų tarpe ir religinės. Štai taip atsiranda ir šiam laikmečiui skirti Jurgitos sukurti namų dekoro elementai, kalbantys apie Švč. Marijos motiniškas savybes - gebėjimą „mylėti stipriai, pasiaukojančiai, švelniai, globoti, bet nepririšti, nesisavinti, leisti“. Algimantas keramikos objektus kviečia patirti juos vartant rankose, paverčia juos grojančiais instrumentais. Vienas iš jų – sukurtas pasitelkiant Marijos monogramą, kitas – „IXTYC“, naudojant pirmųjų krikščionybės amžių Kristaus vardo akrostichą, reiškiantį: Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas. „Stebukliniai audiniai“ – Rasos Leonavičiūtės kūrinys, kuris iš skirtingų audinių - peršviečiamo šilko, seno, rankomis austo lino, klojasi į daugiasluoksnę kompoziciją, lyg senų stebuklinių paveikslų neregimi, laiko informaciją, tam tikrą energetinę įkrovą ir vertę sukaupę sluoksniai. Autorei svarbu kiek paslapties talpina šventųjų atvaizdai per laiką, kad yra tokių, kurie buvo užtapyti, pakeisti, o vėliau vėl atrasti tik nufotografavus rentgenu. Taigi, batikos technologija kurdama ornamentiką, bičių vaško paliktus ženklus ar raides, Rasa taip perteikia stebuklo fenomeną „tai kas nematoma, bet yra“.

ROŽĖS IR SKAROS

Tekstilininkės Lauros Pavilonytės-Ežerskienės temos interpretacijos ašis yra kilnaus grožio sąvoka. Kuriant šilkinių skarų dizaino prototipus, autorę inspiravo Švč. Mergelės Marijos litanijos kreipiniai bei Tojanos Račiūnaitės įžvalgos, jog Marijos atvaizdai „simbolizuoja, atspindi ir spinduliuoja bendrąsias krikščioniškas dorybes“, o atvaizdo puošimas „gali būti interpretuojamas, kaip šių dorybių ir gyvenimo slėpinių meditacijos išraiška“. Nors dorybės šiandien kaip ir skaros nėra madingos, autorė viliasi, jog laukinio šilko medžiagos puošnumas, bei natūraliais dažais išgauti skaisčios rožės purpuro bei smaragdo žalios atspalviai gali pakviesti moteris permąstyti šiandieninių galvos apdangalų dėvėjimo įpročius ir atrasti iš naujo slėpiningą skaros galią išryškinti kilnų moters grožį. Įdomu, jog skaros ir rožių motyvai atsiranda ir mados dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės kūrinyje „Rosies & Rosaries (Rožės ir rožiniai)”. Dovilė taip pat apčiuopia skaros, kaip objekto nuvertėjimą šių dienų akivaizdoje, todėl jas renka ir perdirba, suteikdama galimybe atgimti, naujo šiuolaikiško rūbo pavidalu. Autorei svarbi močiučių, kurios greičiausiai ir buvo šių skarų savininkės, pamaldumo perdavimo tradicija ateities kartoms. Ji teigia, jog „neretu atveju, sovietmečiu tikėjimą mums slapta perdavė močiutės, kurios, kaip ir dauguma šventųjų, savo stipriausiu ginklu prieš pasaulio blogį laikė rožinio maldą. Galima sakyti, kad į rožinio maldą telpa visa Evangelija, nes ja meldžiantis apmąstomi pagrindiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai. Gal todėl represijų, tremties, kalinimų metais tikintieji buvo stipriai įsikibę į rožinio maldą ir tai jiems padėjo nepalūžti”. Dovilė kurdama šiuolaikinės mados dizaino objektą – bomberį (“bomber jacket”), kuris originaliai kildinamas iš amerikiečių  karinių oro pajėgų uniformos, šiandieniniame Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nori priminti tikėjimo stebuklo galią, kad „rožinio malda gali būti veiksmingesnė už sprogdinančias bombas”. Dar vieną šilkinių skarų kolekciją kūrusi simpoziumo menininkė, tekstilės dizainerė Ieva Šlekytė Gasiūnienė siūlo į skarą žvelgti kaip į daugiafunkcį objektą. Jos manymu jas galima ir dėvėti, ir kabinti ant sienos, lyg paveikslus. Ieva derindama kaligrafijos ir tapymo ant šilko technikas, lyg atkartoja simpoziumo metu tekančio kūrybinio proceso ir buvimo eigą. Jos žodžiais tariant: „Paparčių vienuolyne išgirstos mintys, maldos, pokalbiai, patyrimai, mintys transformuojasi į žodžius, o šie virsta piešiniu ir ornamentu“. Šiai autorei, kuriant taip pat yra svarbi ir spalvos prabanga – ji naudojo raudonos, purpuro, violetinės – karališkų, sunkiausiai natūraliais būdais išgaunamų spalvų koloritą.

KASDIENIAI RITUALAI IR PERLAI

Kokia svarbi kasdienė elementari laikysena, Dievo pajauta santykyje su gamta, mus supančia aplinka ir artimaisiais savo kūriniais dalinasi dar keturi simpoziume dalyvavę menininkai. Tekstilininkė Austė Jurgelionytė-Varnė savo kūriniais, nesvarbu ar tai būtų akvarelės liejiniai, ar batika, ar audimas, kviečia mintimis nusikelti į mišką, pievą, tylą, maldą. Nors jos kūriniai pakankamai abstraktūs, visgi, anot autorės, jie kurti kaip „intymūs kasdieniai maldavimai, prašymai, tarsi saviti emocinių erdvių peizažai, kuriuose fiksuojamas maldos laikas“. Grafikės Ievos Babilaitės šilko popieriaus, rankomis surišta knyga vaizdais ir formomis pasakoja apie simpoziumo dalyvės Veprių miestelyje praleistą laiką, išgirstas vietinių istorijas, patirtus jausmus ir skaitytą 24 psalmę : „Žaliuojančiose lankose aš paguldysiu tave, prie vandenų kur poilsio vietos aš nuvesiu tave“. Autorė sako, jog „bežodėje knygoje, ją vartant, galima suderinti žodžiams nepavaldžias dėmes, spalvas, surinktas kaip miško uogas, valgomas ir kurių nedera paliesti, ir patirti aplinką, kurioje šis vizualus pasakojimas buvo sukurtas“. Kasdienybės tema, buvimas taikoje su aplinka ir artimiausiais, savo šeimoje – svarbi vertybė grafikei Oksanai Judakovai. Simpoziumo metu ji kūrė spalvotų monotipijų ciklą – kalendoriaus lapelius. Autorė atvirauja, kad jos šeimoje kalendorius yra labai svarbus: „be jo niekada dėl nieko nesitariame. Tuo pačiu, tai tarsi mažas, koncentruotas namų dienoraštis“. O keramikė Milda Simanavičiūtė kuria perlais dabintą indą švęstam vandeniui ir primena, jog nuo neatmenamų laikų vanduo yra gyvybės pagrindas: „šventas vanduo, šaltinis galintis išgydyti - tai tikėjimas stebuklu“. Perlai autorei kūryboje svarbūs ne tik kaip prabangi puošmena, bet ir savo, kaip medžiagos simbolika. Ji dalinasi : „perlai formuojasi, kai smiltis, svetimkūnis, kriauklėje apauga ir virsta tauriu papuošimu, panašiai kaip dvasioje ir kūne skaudulys, išgyjant, kai žaizda užsitraukia, žmogų taurina“.

VOTAI IR ŠIRDYS

Širdys kaip votyvinių gestų interpretacija atsiranda dizainerės Rasos Balaišės, juvelyrės Kristinos Dulevičiūtės ir tarpdisciplininio menininko Pauliaus Arlausko kūriniuose. Dizainerė Rasa nusprendė kurti tiražuojamus votus, anot jos „tarytum ženklus, jungiančius Žemę ir Dangų, Žmogų ir Dievą. Tarsi dialogo tarp „žemiška“ ir „dangiška“ išraišką“. Autorei, pasirinkus širdies motyvą,  svarbu buvo atrasti, ne tik kaip perteikti pačią širdį, bet ir voto intencijas, išreiškiančias stebuklo meldimą arba padėką už stebuklą. Voto formą autorė sukūrė iš 2 dalių, konceptualiai parinkdama tam tinkamas medžiagas: širdžiai - sidabrą (arba kitą metalą) ir dieviškos meilės liepsnai - „lietuvišką auksą“, natūralų gintarą. Lakoniškus reljefinius simbolius Rasa aiškina taip: „3 rodyklės, nukreiptos aukštyn žymi žmogaus kreipimąsi į Dievą, meldžiant dangaus užtarimo, o 2 persipinančios rodyklės, kurių viena nukreipta aukštyn, kita žemyn, žymi žmogaus ir Dievo dialogą, išklausytą maldą“. Pauliaus Arlausko kūrinio centre – širdis, sudaryta iš floristinių elementų, džiovintų zundos pumpurų, rinktų vietovėje, kurioje 1960 m. fiksuotas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas (šalia Sietynų kaimo, Ukmergės raj.). Autoriui kūrinys „Ačiū“ asocijuojasi su votu, meile, skausmu bei dėkingumu. Juvelyrė Kristina apie savo kūrybą, kaklo papuošalus sukurtus iš sidabro ir perlų „Širdingai“, sako: „pirmapradis kūrybos slėpinys yra užkoduotas žmoguje. Prigimtinė žmogaus savybė - bendradarbiauti su Kūrėju, atsiliepti į Jo patikėtą talentą būti menininku - naudotis tuo kas jau yra, suteikiant naujas formas ir reikšmes. Nieko neturiu ko nebūčiau gavusi...“.